Orfėjas buvo miuziklo „Muse“ vaikas, saulės dievo Apolono dukra. Jis paveldėjo visas motinos gerąsias savybes, o jo talentas muzikai peržengė visą žmoniją.
Apolonas išgirdo apie talentingą berniuką ir nusprendė jam padovanoti auksinę lyrą.
Orfėjas atliko arfą iki tobulumo:
Kai jis grojo linksmą melodiją, žydėjo gėlės, šoko paukščiai ir gyvūnai; Kai jis grojo žemą ir liūdną melodiją, žydinčios gėlės užsidarė, paukščiai ir gyvūnai liūdnai liejo ašaras.
Vieną dieną Orfėjas miške grojo savo muzikos instrumentu, kai staiga išgirdo linksmą jaunos merginos juoką. Jis nustojo žaisti ir nuėjo į mišką, kur žaidė mergaitės. Tai buvo miško fėjų grupė, kur žaidė, ir jis pamatė vieną iš jų - Euridikę, kurios grakšti figūra ir nekaltos linksmybės patraukė jaunąjį Orfejų.
Orfėjas įsimylėjo ir jis pajuto meilės saldumą. Orfėjas buvo vedęs, jo daina buvo šiek tiek melodingesnė, jis su Eurydice laimingai gyveno kartu.
Anksčiau Eurydice buvo įkandusi gyvatė ir mirė žaisdama su fėja miške. Jo siela atiteko požemiui. Orfėjas buvo toks apgailėtinas, kad prisiekė savo žmonai, kad jis išgelbės jos gyvybę.
Orfėjas pasiėmė arfą ir nukovė jį į požemį. Jis sužavėjo karoną, „Styx“ keltininką, savo arfos garsu ir padėjo jam per „Styx“; Su muzika užhipnotizuotas pragaro trijų galvų šuo, sėkmingai atėjęs į pogrindžio rūmus, susitiko su hedais ir požemio karaliene pashmina.
|
|
Hadesas už nieką neduos jam Eurydice&# 39 sielos. Orfėjas, giliai galvodamas apie savo mirusį meilužį, grojo arfa, o liūdna melodija išjudino karalienę Plutoną. Ji nusprendė leisti Orfejui atimti Eurydice, tačiau jis turi laikytis taisyklės, kad jis niekada neturėtų žiūrėti atgal, kol grįš į žemę.
Orfėjas linksmai padėkojo hadams ir pogrindžio karalienei ir išnešė Eurydice&# 39 dvasią iš arklio iš požemio rūmų. Kai jie ilgai, ilgai vaikščiojo ir matė saulėtą pasaulį priešais juos, Orfejus galvoje stipriai gundė pažiūrėti, ar Eurydice vis dar yra už jo. Mintis privertė jį pamiršti susitarimą su karaliene. Jis apsižvalgė, ir ten buvo nustebimo šauksmas. Vargšas Eurydijkas ištiesė savo bejėgiškas rankas ir buvo amžiams čiulpiamas į požemio gilumą ...
Orfėjas buvo praradęs savo žmoną, kurią ketino įsigyti, ir ji niekada nebegyvens. Nuo to laiko Orfėjo muzika visada buvo pilna liūdesio ir ilgesio. Po kelerių metų Orfėjas atidavė savo mėgstamą auksinę arfą, pakabino jį ant aukšto medžio ir nusprendė daugiau niekada nebegiedoti. Orfėjas mirė nuo melancholijos, o jo arfa pakilo į dangų ir tapo gražia lyra.
Redagavo „Height“ muzikos instrumentų naujienų skyrius
Ačiū už skaitymą. Jei jus domina šis produktas, spustelėkite paveikslėlį (pridedant produkto puslapio nuorodą), kad suprastumėte daugiau. Jei turite klausimų ar abejojate, susisiekite su šiais asmenimis,
Elektroninio pašto adresas:sales@heightindustry.com